Jeis studijavai VGTU statybą, inžineriją, tai turėtum žinoti Č.Ignatavičių
Tuomet google.lt -> Ignatavičius pelėsis
Kaip išvengti pelėsio
Česlovas Ignatavičius
Dr. Česlovas Ignatavičius VGTU Pastatų konstrukcijų katedros docentas Langai yra daugiausia funkcijų turinčios pastato atitvaros. Jie lemia pastatų architektūrinę išraišką, komfortą, žmonių sveikatą, darbingumą.
Pastaruoju metu atsiradus naujiems, moderniems, sandaresniems langams, pradėjo keistis patalpų komfortas. Praktika rodo, jog tai ne visada į gera, t. y. patalpos prasčiau vėdinamos, didėja patalpų oro santykinis drėgnis,
ant mažai izoliuotų atitvarų atsiranda drėgmės kondensatas, pradeda vystytis pelėsiniai grybai (mikromicetai), susidaro antisanitarinė aplinka. Moksliniai tyrimai rodo, jog tokia aplinka yra pavojinga žmonių sveikatai. Kad tokių problemų nekiltų, projektuojant, statant ir eksploatuojant pastatus reikia remtis moksliniais tyrimais pagrįstais techniniais sprendimais.
Terpė pelėsiniams grybams atsirasti
Daugumos dabar masiškai statomų naujų langų staktų storis esti net iki dviejų kartų mažesnis už seno tipo langų staktų storį. Dėl to gerokai sumažėja šalčio prasiskverbimo kelias pro langų angokraščius. Angokraščiai, ypač viensluoksnėse sienose, jei langai nauji, su siauromis staktomis, tampa daug šaltesni. Tyrimai rodo, kad jų paviršiaus temperatūra skiriasi nuo patalpos oro temperatūros net iki 10°C. Jei langai seni, su storomis staktomis, angokraščių paviršiaus temperatūra skiriasi nuo patalpų oro temperatūros tik apie 2,7°C. Prie šaltų angokraščių susidaro didelis oro santykinis drėgnis – didesnis nei 80% (leistinas norminis drėgnis). Toks didelis oro santykinis drėgnis ir yra pagrindinė sąlyga pelėsiniams grybams atsirasti.
Kaip išvengti pelėsio?
Teoretiniai skaičiavimai rodo, kad oro santykinis drėgnis prie angokraščių paviršiaus neviršys 80%, patalpose oro santykiniam drėgniui esant 60%, o temperatūrai 20°C, jeigu patalpos oro ir angokraščių paviršiaus temperatūrų skirtumas bus iki 4,5°C. Iš to išeina, kad norint išvengti pelėsinių grybų ant angokraščių paviršiaus, statant naujus langus su siauromis staktomis, ypač viensluoksnėse sienose, angokraščius būtina papildomai šiltinti, kad prie jų nesusidarytų didesnis kaip 80% santykinis oro drėgnis.
http://www.statyk.eu/klausk-specialisto/item/291-vilniuje,-architekt%C5%B3-g-55%E2%80%9321,-prie-grind%C5%B3-%C4%AFsiveis%C4%97-pel%C4%97sis.htmlKlausimas:Vilniuje, Architektų g. 55–21, prie grindų įsiveisė pelėsis. Kituose butuose jis atsirasdavo ant sienų palei lubas. Pridėtuose brėžiuose nurodau jo vietą plane ir pjūviuose. Langai bute plastikiniai. Patalpa – miegamasis kambarys. Namo sienos – monolitinio keramzitbetonio, 45 cm storio. Siena dažyta, vandens ir drėgmės nepažeista. Grindys – parketas. Prašau patarti, kaip atsikratyti pelėsio.
Atsako:dr. Česlovas Ignatavičius
Atsakymas:
Susipažinus su Jūsų išsamiai paruoštu klausimu ir pridėta vaizdine medžiaga, galima pasakyti, kad pelėsiniai grybai (mikromicetai) veisiasi ten, kur prie atitvarų paviršiaus oro santykinis drėgnis ilgesnį laiką būna ≥ 80 proc. Oro santykinis drėgnis prie atitvarų paviršiaus nustatomas laboratoriniais prietaisais. Padidintas oro santykinis drėgnis dažniausiai būna tada, kai prie šalto atitvaros paviršiaus ilgesnį laiką stovi nejudantis oras. Jūsų namas pastatytas sovietmečiu, jo išorinių sienų išorinis paviršius yra jau susidėvėjęs ir dėl to blogai izoliuoja šilumą, taigi žiemą patalpose sienų paviršiai būna šalti. Be to, jūsų nurodytoje patalpoje išorinė siena užstatyta baldais. Jie blogina tarpo, esančio tarp šaltos sienos ir baldų, vėdinimą. Blogai vėdinamoje zonoje oro santykinis drėgnis gali būti ≥ 80 proc. ir dėl to veisiasi pelėsiniai grybai. Langai, nepriklausomai nuo jų rėmų medžiagos, prie pelėsinių grybų veisimosi gali prisidėti, jeigu jie blogina patalpų vėdinimą, jeigu dėl jų patalpose yra padidintas oro santykinis drėgnis. Patalpų oro santykinį drėgnį reikia tikrinti su laboratoriniu prietaisu – drėgmėmačiu.
Padėtį taisyti galima dviem būdais: pirmasis ir patikimiausias variantas – papildomai apšiltinti nusidėvėjusias išorines sienas, pašalinti nuo atitvarų esančius pelėsinius grybus, užtikrinti gerą patalpų vėdinimą, kad oro santykinis drėgnis patalpose būtų 35–60 proc. (rekomenduojama ≤ 50 proc.) ir iš naujo apdailinti atitvaras. Jei langai blogina patalpų vėdinimą, tada turimus langus reikėtų keisti į langus turinčius geresnį vėdinimą.
Jei nėra galimybės apšiltinti išorines sienas, būtinai reikėtų atitraukti nuo išorinių sienų baldus ir atlikti visus kitus pirmame variante išvardytus veiksmus.
http://www.snaujienos.lt/the-newslt/85-bstas/18758-daugiabui-apiltinimas-keletas-svarbi-pastebjim-iDaugiabučių apšiltinimas. Keletas svarbių pastebėjimų (I)
Praėjusią savaitę, Šiauliuose, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros surengtame forume „Daugiabučių atnaujinimas – neišvengiamas ir savalaikis” buvo kalbama apie įvairius su daugiabučių namų renovavimu susietus aspektus, valstybės paramą ir kt. Apie šalies daugiabučių techninę būklę bei jų šiltinimo efektyvumą kalbėjo defektologas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto docentas, daktaras Česlovas Ignatavičius. Štai keletas jo minčių.
Šilumos sutaupoma nevienodai
„Yra, kas renovavę statinį sutaupo iki 70 proc. šilumos, tačiau yra modernizuotų daugiabučių, kur šilumos sutaupoma tik 15-20 proc.” - kalbėjo Č. Ignatavičius, komentuodamas atskirų blokinių daugiabučių detalių eksploatavimo trukmę pagal anuomet galiojusius SSRS standartus. Gelžbetoninių pamatų – 125 metai, surenkamų gelžbetoninių sienų bei perdangų – 125 metų. Durų ir langų mediniuose rėmuose – 40 metų, medinių vidinių durų - 50 metų, lentinių grindų – 40 metų. Stogo – 10 metų, sandūrų hermetinimo – 8 metai, o dažytos fasado apdailos – 6 metai.
Pagal nuo 2002 metų įsigaliojusį naująjį standartą, stambiaplokščių namų eksploatavimo trukmė – 100 metų, monolitinių – 120 metų.
„Šiltinimo sistemos yra dviejų tipų: tinkuojamos ir vėdinamosios. Kiekviena iš jų savaip gera, - pasakoja Č. Ignatavičius, nemažai dėmesio skiriantis ir kitų šalių statinių būklės vertinimui. - Galiu pasakyti, kad Lietuvoje statyti daugiabučiai anuometinėje SSRS buvo laikomi vieni geriausių. Esu defektologas ir galiu teigti, jog daugiausia defektų statiniuose yra dėl statybos darbų broko (apie 50 proc.) Su neteisingu projektavimu susijusių defektų randama 18 proc. Dėl neteisingo eksploatavimo – apie 11 proc. Taigi ne vien statybininkai padaro klaidų, jas daro ir projektuotojai, ir eksploatuotojai.
25-35 proc. visų defektų pasitaiko išorinėse sienose. 11-33 proc. balkonuose ir terasose. 15-17 proc. - žemėje įgilintose konstrukcijose. Daugiau kaip pusė defektų susiję su drėgme.”
Prelegento teigimu, žmonės visaip bando gelbėtis nuo besiskverbiančios į vidų drėgmės, neretai pažeisdami viešąjį interesą, tarkime, daugiabučio fasadą išmargindami hermetikų raštais. Jeigu jūsų buto langas bus prieš tokį fasadą, jo vertė kris. Teisiškai žiūrint, daugiabučio gyventojai turėtų susitvarkyti fasado išvaizdą. Kitose šalyse visa tai reglamentuoja įstatymai.
„Kita medalio pusė – dažnai fasadus tvarko ne kvalifikuoti specialistai, bet atsitiktiniai žmonės (taip pigiau). Drėgmė į vidų patenka ir per netinkamai padarytas siūles. Numatyta, kad atsitiktinai į sieną patekusi drėgmė turi numigruoti ir ištekėti lauk. Užhermetinus drėgmė nebeišeina ir po tokių remontų sienos ima pelyti bei peršlapti, - tęsia Č. Ignatavičius. - Vanduo, patekęs į sienas, turi turėti kur ištekėti, kitaip drėgmė migruos nežinia kur. Gali būti, kad nuo drėgmės korozija pažeis metalinius inkarus, ir namo siena išeis į išorę (buvo tokių atvejų). O tai jau avarinė situacija. Kartą, kai atvėriau neprofesionaliai mastika užtaisytas siūles, termoizoliacinė medžiaga buvo taip prisigėrusi drėgmės, kad ją buvo galima tiesiog gręžti...”
Nesandarumai, vanduo ir teršalai
Pasak Č. Ignatavičiaus, fasadų drėgmės įgerties tyrimai Karsteno prietaisu rodo, jog vietoje leistino 0,5 kub. centimetro per minutę, kartais normos viršijamos net keliolika kartų. „Nebespėjome pilti, kadangi vanduo buvo labai greitai susiurbiamas, - pasakoja jis, prisimindamas vieno tyrimo akimirkas. - Vanduo sienoje užima oro vietą. Vandens šiluminis laidumas iki 25 kartų didesnis negu oro. Vadinasi, per įmirkusią sieną prarandama labai daug šilumos.
Kita bėda – per ilgesnį laikotarpį fasadai apdulka. Vanduo, prasiskverbęs pro tokias sienas, yra su teršalais. Visokie pseudospecialistai paprastai siūlo užsandarinti siūles arba nudažyti fasadus, kas irgi yra blogas, netinkamas sprendimas”, - teigia Č. Ignatavičius ir pateikia pavyzdį: „Jeigu jums užplombuotų neišvalytą kiaurą dantį, ar daug iš to naudos? Čia lygiai tas pats. Jei apšiltinsime arba nudažysime užterštą fasadą, sienos greitai „gangrenuos”.
Norint kokybiškai apšiltinti, būtina nuo daugiabučių fasadų nuvalyti visus teršalus. O kadangi užterštuose paviršiuose gali būti kenksmingų sporų arba mikroorganizmų, paviršius rekomenduojama nuplauti fungicidais, išdžiovinti ir tik tuomet dažyti arba šiltinti.
„Manęs dažnai klausia, kokiomis medžiagomis aš rekomenduočiau šiltinti daugiabučių išorines sienas? Neturiu teisės reklamuoti nė vienos. Jei pasiūlau vieno gamintojo medžiagas, pyksta kiti. Renkantis šilumą izoliuojančias medžiagas, būtina atkreipti dėmesį į tam tikrus jų požymius. Visos šios medžiagos yra lengvos ir labai porėtos. Oras – pats geriausias šilumos izoliatorius. Jei pažiūrėtume į šiaurės gyvūnų šerius, pamatytume, kad jie – tuščiaviduriai. Juose esama oro. Taip pat ir plunksnos. Ir medžiai prieš žiemą iš savo išorinių sluoksnių ištraukia vandenį. Vadinasi, ir gamta nuo šalčio ginasi oru”.
Statybinėse izoliacinėse medžiagose irgi daug oro. Pavyzdžiui, polistireniniame putplastyje jo yra net 98 procentai! Kartais konkurentai prišneka visokių nebūtų dalykų apie kitų gamintojų termoizoliacines medžiagas. Prelegento teigimu, visos tam skirtos medžiagos yra geros bei tinka pastatams šiltinti. Polistireninis putplastis – irgi. Tai organinė medžiaga, viena iš ekologiškiausių. „Kartais į savo elektroninį paštą gaunų laiškų, kuriuose aiškinama, esą šis putplastis neekologiškas, degus ar pan. Bet tai pati ekologiškiausia medžiaga. Į polistireninį putplastį visame pasaulyje pakuojamas maistas, medikamentai. Jis vartojamas baldų gamyboje, aviacijoje ir t. t. Vokiečiai jį išrado ne tam, kad nuodytų pasaulį,” - šypsosi Č. Ignatavičius.
Šilumos izoliacija efektyvi tik tada, kai izoliacinė medžiaga sandari. Bet jeigu pro ją gali prapūsti vėjas, nieko gero. Į šilumos izoliacinę medžiagą neturi patekti taip pat ir jokie teršalai bei vanduo. „Vakaruose, patvinus Reinui, Dunojui, Vislai ir kitoms upėms, nukentėjo daugybė namų, nes vanduo prasiskverbė ir į termoizoliacinį jų sluoksnį. Tada iškilo leniniškas klausimas: „Ką daryti?” Ir čia labai tiko leniniškas atsakymas: „Susprogdinti ir pastatyti iš naujo”. Kito varianto nėra. Jei į termoizoliacinį sluoksnį prasiskverbė teršalai, jų iš ten nebeiškrapštysi...” - įsitikinęs Č. Ignatavičius.
Kaip defektologas, Č. Ignatavičius teigia priėjęs išvados, jog daugiausia defektų pasitaiko pastato apatinėje dalyje, prie cokolio. Kartais dėl to, kad lyjant nuo žemės atšokantys vandens purslai taško cokolį (apsisaugojimui cokolis apjuosiama nedidelių, žąsies kiaušinio dydžio akmenų, maždaug 30 centimetrų pločio juosta). Ir pavasarą, kai iš žemės migruojanti drėgmė patenka į šilumą izoliuojančią medžiagą. Šitaip veikiamo sienos apdaila jau po metų kitų ima trupėti, irti, ir į butus patenka drėgmė, įsimeta pelėsis ar panašiai.
„Apšiltinant fasadą svarbiausias uždavinys, pakartosiu, yra toks: į šilumą izoliuojantį sluoksnį neturi prasiskverbti teršalai ir drėgmė, jo neturi prapūsti vėjas. Šitaip gausime patį didžiausią apšiltinimo efektą”, - teigia Č. Ignatavičius.
Tęsinį skaitykite kitos savaitės „Šiaulių naujienų” priede „Tavo erdvė”. Defektologas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto docentas, daktaras Č. Ignatavičius toliau pasakos, per kur dažniausiai iš daugiabučio išeina šiluma ir kt.
Jei sugalvosi šiltinti iš vidaushttp://www.statyk.eu/statyba/izoliacija/item/489-%C5%A1iltinti-i%C5%A1-vidaus-%E2%80%93-i%C5%A1skirtiniais-atvejais.html